Noriu pasidalinti su Jumis viena pasakėčia. Nepamirškite, kad ir kas benuktiktų, ger…

Noriu pasidalinti su Jumis viena pasakėčia. Nepamirškite, kad ir kas benuktiktų, gero arba blogo – visa tai praeis… viskas laikina ir keičiasi, nestovi vietoje, jūs keičiatės taip pat, galbūt vieni greičiau, kiti lėčiau, augate savo vidumi, plečiate savo sąmoningumą, ir visa tai praeis, kaip ir praeina kiekviena jūsų gyvenimo diena, o prisiminimai vis tolsta, jūs judate pirmyn, tolyn…tad judėkime kartu.

O dabar, metas pasakėčiai:
👑👑👑

Vieną kartą karalius, pasakė savo karalystės išminčiams – turiu žiedą su pačiu nuostabiausių deimantų pasaulyje ir noriu paslėpti po akmeniu žinią, kuri gali būti naudinga esant didžiausiai nevilties situacijai. Aš padovanosiu šį žiedą savo įpėdiniams ir noriu, kad jis tarnautų teisingai. Pagalvokite, kokia ten bus žinia. Ji turi būti labai trumpa, kad tilptų į žiedą.

Išminčiai žinojo, kaip rašyti traktatus, tačiau neišsakė savo nuomonės vienu trumpu sakiniu. Jie galvojo, bet nieko nesugalvojo.

Karalius skundėsi dėl nesėkmės ištikimam senam tarnui, kuris jį užaugino nuo kūdikystės ir priklausė šeimai. Senukas jam tarė:

Nesu išminčius, neišsilavinęs, tačiau žinau tokią žinią. Per metus, praleistus rūmuose, sutikau daugybę žmonių. Kartą patarnavau lankytojui mistikui, kurį pakvietė tavo tėvas. Ir jis man perdavė šią žinią. Tiesiog neskaitykite, laikykite jį po akmeniu ir atidarykite tik tada, kai iš viso nėra išeities “. Karalius paklausė senojo tarno. Po kurio laiko priešai užpuolė šalį ir karalius pralaimėjo karą. Jis pabėgo ant savo arklio ir priešai jį vijosi. Jis buvo vienas, jų buvo daug. Jis nujojo iki kelio galo. Priešais jį buvo didžiulė gili praraja, jei jis ten nukris – tai pabaiga. Jis negalėjo grįžti atgal, priešai artėjo, jis jau girdėjo jų arklio kanopų bildesį. Jis neturėjo išeities. Jis buvo visiškoje neviltyje.

Ir tada jis prisiminė žiedą. Jis atidarė jį ir po akmeniu rado trijų žodžių užrašą: „Ir tai praeis“. Perskaitęs pranešimą jis pajuto, kad viskas nutilo. Matyt, persekiotojai pasiklydo ir pasuko neteisinga linkme. Arkliai nebebuvo girdimi. Karalių užpildė dėkingumas tarnui ir nežinomam mistikui. Žodžiai buvo galingi. Jis uždarė žiedą. Ir sugrįžo į kelią. Vėl surinko savo armiją ir grąžino savo valstybę. Tą dieną, kai jis grįžo į rūmus, jie surengė puikią puotą, šventę visam pasauliui – žmonės mylėjo savo karalių. Karalius buvo laimingas ir išdidus.

Prie jo priėjo senas tarnas ir švelniai tarė: „Net ir šis momentas tinkamas. Pažvelk į pranešimą dar kartą“

“Dabar aš esu nugalėtojas, žmonės švenčia mano sugrįžimą. Aš nesu neviltyje, ne beviltiškoje situacijoje”.

– Klausykite senojo tarno, – atsakė jis, – žinia veikia ne tik tada, kai viskas blogai, bet ir pergalės akimirkomis.

Karalius atidarė žiedą ir perskaitė:

“Ir tai praeis”

Ir vėl jis pajuto, kaip tyla užliejo jį, nors jis buvo triukšmingos šokančių minios viduryje. Išdidumas ir pasididžiavimas dingo. Jis suprato žinią. Jis buvo išmintingas žmogus.

Tada senukas pasakė: “Ar atsimeni viską, kas tau nutiko? Niekas ir nė vienas jausmas nėra nuolatiniai. Naktį keičia diena, džiaugsmo ir nevilties akimirkos keičia viena kitą. Priimk jas kaip daiktų prigimtį, kaip gyvenimo dalį.

Gražios Jums dienos! 😘❤️