MEDITACIJA MINTIMS

Ar kada buvo taip, kad muzikos skambesys tave nunešė toli toli, už klonių, už laukų, į tą neramią gamtą, kur aplink vien aukšti, tankūs medžiai, užstojantys šviesos pliūpsnius, kur girdi čiurlenantį vandenį tau po kojomis ir kur lietus, krentantis ant medžių lapų užpildo tą visumą… kur susilieji su tuo jausmu ir suvoki, kad nesvarbu niekas aplinkui, nei materialūs dalykai, nei tavo statusas, nei svajos, visos tos siekiamybės tiesiog tai, ką iš mūsų formuoja visuomenė, bet ar tikrai tu pats to trokšti, ar tikrai? ar negeriau tiesiog pabūti su savimi, sėdint ant aukšto kalno, prie pat krašto, stebėti šalimais dundančio krioklio šniokštimą, tos nevaldomos, nesustabdomos jėgos ar tiesiog sėdint pievelėje, aplink šnarant lengvam vėjeliui, čirpiant žiogams, pakelti galvą aukščiau į saulę, lai ji sušildo veidą, užmerktas akis, lai ta muzika suvirpina net slapčiausius troškimus, nuneša tolyn, ten kur esi tik tu ir tik tu pats, su savo siela ir prisiminimais iš praeities… ir ką jie tau primena, galbūt čia jau kažkada buvai, lytėjai šią žemę, klauseisi jos raudų, kurios tau tokios artimos, bet išvykai, palikai tą mažą rojaus kampelį ir dabar tave užplūsta ilgesysssss ir karčios ašaros nuvilgo skruostus, lyg suspaudžia krūtinę, bet tai palengvėjimo ilgesys… tu prisimeni ir tau taip gera, tu vėl grįžai ir tie prisiminimai, akimirkos, gamta vėl priima į savo glėbį, net neklausinėdami, kur buvai dingęs, kodėl nepasilikai, nieko, juk ji visada atvira, tik tu pats buvai pasistatęs šias sienas ir atitolai… tik tu pats, niekas kitas, bet nekaltink savęs, nereikia, matyt, taip reikėjo, tuo metu tau tai atrodė, kaip geriausia išeitis, tu ištrūkai į civilizacijos spąstus, lūkesčius, iliuzijas…bet niekada ten taip ir nesijautei savimi, taip kaip čia… čia tu vientisas, kartu su savo kūnu, dvasia ir proto balansu, kuris dabar yra nurimęs, nebesiūlo tau logiškų minčių, tyli, kaip ir tavasis aš, klausosi, įtempęs ausis, norisi dar dar tos muzikos, kad neštų vis toliau ir toliau… tu nemoki skristi, bet dabar jautiesi lygiai taip pat, lyg tai darytum, dar ir dar… tolyn į nežinią, į tą nežinomą rytojų, juk nesvarbu kas bus, visa tai tik nuo tavęs priklauso, tavo pasirinkimai, abejonės ar jas įsileisi ar ne, visa tai tik tu kuri, kuri tą aplinką aplinkui, įsileidi ir svajones ir žmones ir pasislepi po iliuzijomis… tik tu pats gali išeiti iš to užburto rato, ten kur tau gera būti – pačiu savimi.