Ką gi… sveiki, ko dar nesutikau, jei jau tai skaitot ir čia vienokiu ar kitokiu būdu atklydot, turbūt ne veltui… Pasistengsiu, kad iš to išeitų kažkas smagaus, gal ir pavyks, o jei ne, matyt ne čia užklydot… Vis dar skaitot? Gerai, tada, tęsiam toliau.
Turbūt teks ir man persikelti ir paprasto pieštukinio rašymo į kompiuterinį raštingumą, jeigu taip galima pavadinti… nors man lengviau ir paprasčiau tos eilės rašosi senuoju ir primityviu būdu, būtent ranka ir pieštuku… kompiuteriu kurt dar nebandžiau, gal reikės kada…bet kol kas, manau, liksiu prie savo senojo, gerojo varianto.
Einam toliau, jei jau artėjam prie mano kūrybos, galiu trumpai paminėti, kad visa tai prasidėjo gal 9-oje klasėje, bet paskui buvo atidėta ilgam į šoną, turbūt dar nebuvo „vieta ir laikas“, tuomet kitas etapas, kartais atklysdavo ta „kūrybiškoji dalelė“ studijų metu, kai skaitant kokį eilėraštį, pavydžiui J. Degutytės, iš karto tai padedi į šoną ir parašai savo tris… tai būdavo, retokai, bet pasitaikydavo kartais, o ir besimokant Lietuvių filologijoje terpė tam buvo gera.
Po studijų – darbai darbais, o po to jau retokai, tik vienas kitas, bet visi eilėraščiai datuojami, tai maždaug tuos kūrybos tarpsnius galima sustyguoti, ir visi turi datas, taipogi, eiliškumas kaip ir yra.
Kai manęs klausia apie kūrybą, tai man asmeniškai tai atrodo tiesiog žodžių žaismas ir tikslus jų pavartojimas, kartais pavyksta geriau, kartais ne taip, bet kol kas visus rašau, nes tai yra ekspresija, nuotaikų išraiška, emocijos, viskas kartu… o ir eilėraščiai padeda nusiraminti, kai liūdna, ir kai smagu – visa tai galima perteikti „ant“ popieriaus. Liūdnų stengiuosi daug nerašyti, nes ir taip toj lietuvių kūryboj atrodo tos negatyvios nuotaikos nemažai, o ir man pačiai retokai būna liūdna, nes gal iš prigimties esu sangvninkė… dažniausiai šypsausi J ir dabar šypsausi tai rašydama, tikiuosi užkrėčiau ir jus.
Man vis sakydavo: rašyk, išleisk knygą… gal ir išleisiu, pažiūrėsim, kas iš to išeis. Na, po savęs, tikrai norisi kažką palikti, kažką gražaus, ką būtų galima prisiminti, kažką mielo, artimo širdžiai ir savito… jaukaus…
Kritikos nemėgstu, kaip ir dauguma mūsų, jei nepatinka, na tiesiog neskaitykit, nesivarginkit, eikit kur jums linksmiau… čia ne pasiūsti norėjau, tiesiog, jei jums šitas kampelis nemielas, niekas už rankos nelaiko. O kam patinka, gali mielai pasilikti, pabendrausim šiltai.
Kol kas tiek… vėliau pratęsiu, ir po truputį pradėsiu kelti kūrybą į internetą, kad išvystų „dienos šviesą“… gal nuo tos šviesos labai neišsigąs ir nepabėgs, kur į kampą…
— Siunčiu šiltą apkabinimą ir geras emocijas—
